ANTANAS ANDRIJAUSKAS - NEKLASIKINĖS IR POSTMODERNISTINĖS FILOSOFIJOS METAMORFOZĖS

Monografija skirta neklasikinės (Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche, Bergsonas) ir postmodernistinės (Barthes, Foucault, Deleuze, Guattari, Derrida, Lyotard) filosofinių idėjų analizei. Į tyrinėjimo objektų lauką įtraukiami ir svarbūs jungiantys abi minėtas tradicijas mąstytojai Freudas, Heideggeris, Sartre’as. Autorius remdamasis tekstų analize parodo, kad „me­la­gin­go“ ir „be­as­me­nio“ ra­cio­na­liz­mo kri­ti­ka, ku­rią ru­tu­lio­jo „ne­kla­si­ki­nės“ fi­lo­so­fi­jos pra­di­nin­kai, ne tik reiš­kė at­si­sa­ky­mą tra­di­ci­nių į „vi­suo­ti­nu­mą“ ir „ben­dra­reikš­miš­ku­mą“ pre­ten­duo­jan­čių kla­si­ki­nės me­ta­fi­zi­kos prin­ci­pų, bet ir ro­dė jų sie­ki­mą sa­vo fi­lo­so­fi­jos pa­ma­tu pa­da­ry­ti as­me­ny­bės eg­zis­ten­ci­ją su jos ne­pa­kar­to­ja­mu vi­di­niu pa­sau­liu. Kal­bė­da­mi apie žmo­gaus bū­ties tra­giš­ku­mą ir su­sve­ti­mė­ji­mą, neklasikinės filosofijos šalininkai sa­vo vil­tis sie­jo su in­di­vi­du­a­lia as­me­ny­bės va­lia, jos su­ge­bė­ji­mu at­skleis­ti sa­vo po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą, įgy­ven­din­ti kū­ry­bi­nes po­ten­ci­jas. Ski­ria­ma­sis šios mąs­ty­se­nos bruo­žas yra at­si­sa­ky­mas fi­lo­so­fi­nių sis­te­mų kū­ri­mo, sis­te­min­gu­mo prin­ci­po, nes žmo­gaus bū­ties sklai­da ne­su­de­ri­na­ma su sis­te­mos už­da­ru­mu. Tik­ra­sis fi­lo­so­fi­jos pa­šau­ki­mas, jų ma­ny­mu, „at­vi­ru­mas“, nuo­la­ti­nis eg­zis­ten­ci­nės tie­sos ieš­ko­ji­mas.