Pabraidykim po pelkę

Pabraidykim po pelkę
Gamtos knyga

Kur pelkės pradžia?

Be abejonės, pelkės neįmanoma įsivaizduoti be vandens. Taigi, pelkė pradeda formuotis ten, kur yra vandens perteklius: daubose su mažai laidžiu vandeniui podirviu arba užaugant sekliems ežerams. Vanduo apsunkina deguonies patekimą prie žuvusių augalų. Tai stabdo puvimą ir augalų masė pradeda kauptis. Paprastai drėgnose vietose auga specifiniai augalai, kurie vadinami durpojais. Taip vadinti galima ne tik kiminus, švendrus, viksvas, bet ir sumedėjusius augalus – karklus, beržus, pušis. Kaupiantis negyvų augalų masei iš durpojų formuojasi durpės. Kol durpių sluoksnis tesiekia iki 15 cm, dirvožemius vadiname laikinai užmirkusiais. 15-30 cm durpių sluoksnį turinys dirvožemiai įvardinami kaip užmirkę, o virš 30 cm gylio durpynus jau drąsiai galime vadinti pelke. Sluoksnio storis nustatomas nesunkiai – į durpę bedamas pagalys sulenda labai lengvai, o atsirėmęs į mineralinį dirvožemį sustoja. Dažnai durpių sluoksnis tikrai storas, tad į durpyną pavyksta sukišti ir 6 metrų ilgio kartį.

Pelkėjant sekliems ežerams, pelkės pirmiausiai užgrobia vakarinę ežero pusę, kur neužpučia pas mus vyraujantys vakariai vėjai. Rytiniuose ežerų pakraščiuose bangos ardo, skalauja krantus, išplauna medžių šaknis. Bangavimas prisotina vandenį deguonies ir skatina organinių medžiagų skaidymą, natūralų vandens išsivalymą. Žodžiu, smėlingo paplūdimio ar vaizdingų kelmų, kerplėšų visad ieškokite rytiniame krante, pelkės – vakariniame. Ši tendencija ypač akivaizdi, jei ežeras ilgas, nusidriekęs rytų –vakarų kryptimi.

Žemapelkės ir aukštapelkės.

Reljefo pažemėjime užgimusi pelkė vadinama žemapelke. Ji maitinama tiek aukštu gruntiniu tiek kritulių vandeniu. Laikui bėgant durpių sluoksnis storėja ir užpildo visą įdubą. Augalai praranda kontaktą tiek su mineraliniu dirvožemiu, tiek su gruntiniu vandeniu. Tačiau pelkių augalai vadinami durpojais ne tik dėl to, kad iš jų formuojasi durpės, tačiau ir dėl to, kad jie gali augti durpyne, negaudami maisto medžiagų iš mineralinio dirvožemio. Dažnai, kaip bebūtų keista, durpojai auga lyg ir sausros sąlygomis, nes gruntinis vanduo nepasiekiamas, kritulių ne visad užtenka.

Durpėms užpildžius duburį ir tebeaugant į viršų, pelkę jau turėtume vadinti aukštapelke. Jei žemapelkėje vyravo viksvos, švendrai, tai aukštapelkę galima atpažinti iš kiminų, spanguolių, keružių pušelių. Šiems augalams pasiekiamas tik kritulių vanduo.  Didžioji jo dalis kaupiama kiminuose. Gramas kiminų gali sugerti iki 30 gramų vandens. Tačiau kažkiek vis tik nuteka  nuo aukštapelkės centre besiformuojančio iškilimo į pelkės pakraštį. Apie pelkę atsiranda lagas – šlapias, gilus ruožas pelkės kraštuose, kur suteka vanduo tiek nuo sausumos apie pelkę, tiek nuo iškilaus aukštapelkės centro. Priėję gilią pelkę neskubėkite sukti atgal. Greičiausiai jums tereikia perbristi keliolikos metrų pločio lagą, toliau turėtų būti sausiau.

Pelkių turtai.

Didžiausias, pinigais įvertinamas turtas pelkėje, be abejonės yra durpės. Negaliu nepacituoti Onutės Grigaitės minčių iš knygutės „Raiste“ :

„Stulbina, kad durpės, kaip ugninė materija, kaupiasi vandenyje, nors įprastai ugnis su vandeniu nesutaria. Pagaliau suvokiu, kad tai saulės spindulėlis pasislėpė durpės gabalėlyje. Raisto augalai, samanų kilimai ištisus tūkstantmečius gėrė saulės energiją, ją paversdami organinėmis medžiagomis. Susiskaidę augalai išsaugo tą energiją durpėse. Durpės kaitresnės už medieną, bet ne tokios kaitrios kaip anglis. Tad gyvi raistai – tai saulės šilumos kraitis žmonijai, nepaliaujamai kraunamas. Ir jis priklauso ateities kartoms, kaip ir mus pasiekė iš tūkstantmečių glūdumos, mat per metus susidaro tik apie pusės – vieno milimetro storio durpių sluoksnelis. Metro storio klodui susisluoksniuoti reikia tūkstančio metų.“

Be abejo, ne tik iškastų durpių tonomis pelkių naudą matuojame. Pelkėse didelė augalų įvairovė. Vieni jų vaistiniai, kiti nokina skanias uogas, trečių šaknys badmečiu naudotos maistui, ketvirti vabzdžiams ir žmonėms teikia medų, penkti tiesiog reti.

Pabandysiu išvardinti mūsų pelkėse, paraisčiuose augančius vaistams naudojamus augalus:

Kadagys, lūgnė, gailis, spanguolė, mėlynė, bruknė, viržis, blindė, apynys, juodasis serbentas, mandrauninkė, apskritalapė ir ilgalapė saulašarės, vingiorykštė, miškinė ir pelkinė sidabražolės, raudoklė, šaltekšnis, putinas, puplaiškis, karklavijas, palemonas, pelkinė notra, kemeras, valerijonas. Sąrašas, žinoma, negalutinis.

Daug geriau žinomos pelkių, šlapių miškų uogos: spanguolės, vaivorai, bruknės, mėlynės. Visų šių uogų žiedai teikia nektarą tiek laukiniams vabzdžiams, tiek naminėms bitėms. Daug nektaro išskiria ir rudeniop pelkėse pražystantys viržynai. Kiminai tūkstantmečius naudoti kraikui, rąstinių namų statybose. Kartais dar naudojami ir dabar.

Kas pelkėje gyvena?

Žvėrys nėra dideli pelkių mėgėjai. Tik bebras ir ondatra čia jaučiasi tikrais šeimininkais. Na dar ūdra, audinė  užsuka į upelio pakrantėse liūlinčią pelkę. Iš stambiųjų žvėrių pirmiausiai čia sutiksime briedžius, kiek rečiau –elnius. Briedžiai pelkėse ieško skanėstų –puplaiškių, lūgnių, švendrų bei prieglobsčio nuo vasaros karščių, kankinančių vabzdžių. Kiti žvėrys paprastai tiesiog priversti slėptis pelkėse nuo žmonių. Čia neužklysta grybautojai, rečiau užsuka medžiotojai.

Kas kita –paukščiai. Didesnė dalis paukščių rūšių vienaip ar kitaip susiję su pelkėmis ir čia tyvuliuojančiais ežerėliais, tvenkiniais. Po pelkes išdidžiai žingsniuoja gervės, čia uogomis, pumpurais smaližauja tetervinai ir kurtiniai. Ežerėliuose, duburiuose gyvena įvairios antys, laukiai, aukštapelkėse prieglobsčio ieško dirviniai sėjikai ir kuolingos, maurynuose, dumblynuose maitinasi tilvikai, gaidukai, griciukai, tulikai, tikučiai, perkūno oželiai, bėgikai. Nendrynuose, viksvynuose, švendrynuose slepiasi švygždos, baubliai. Užtvindytuose plotuose grobio tyko pilkieji ir baltieji garniai, pabaliais braido gandrai, danguje ratus suka nendrinės lingės, jūriniai ereliai. O kur dar visa smulkmė – karklynuose suokiančios lakštingalos, po viksvų kupstu lizdą sukančios mėlyngurklės ar tiesiog balutėse pasiturkšti mėgstančios kielės. O dar žuvėdros, kirai… visų ir neišvardysi.

Kada bristi į pelkę?

Geriausia – tuoj pat. Tiesiog neverta atidėlioti rytojui to ką gali pajusti, pamatyti, išgyventi šiandien. Jei rimčiau – pelkė žavi visados. Žiemą smagu po pelkes keliauti slidėmis. Galima apžiūrėti visus kampelius, kur vasarą užklysti net ir nesvajotum. Pavasarėjant kai kurios pelkės pasidengia ledu ir trumpą laiką čia galima lengvai vaikštinėti ar net čiuožti pačiūžomis. Net ir  atšilus orams, aukštapelkėse ilgai išsilaiko įšalas, čia dar gausu spanguolių, jau burbuliuoja tetervinai, klykauja gervės, tad pavasarinė kelionė po pelkes tikrai įspūdinga. Išėjus pašalui, pelkes reikėtų kuriam laikui pamiršti – tegul ramiai išsiperi paukščiai. O nuo liepos vidurio čia jau galime dairytis vaivorų, vėliau bruknių, nuo rugsėjo pirmo savaitgalio – ir spanguolių. Rudenį, gelstant, krentant lapams pelkės tampa dar spalvingesnės, spanguolės tebegaivina keliautoją iki jas uždengia sniegas.

Jonas Barzdėnas