Kaip nufotografuoti erelį?

Kaip nufotografuoti erelį?
Gamtos knyga

Šiek tiek žemiau yra straipsnis apie vištvanagio fotografavimą. Praktiškai viskas, kas parašyta,  tinka ir kitų plėšrūnų fotosesijoms, nes čia kaip ir meškeriojant – niekad negali būti tikras, kas užkibs. O dažniausiai tai tenka kulniuoti namo tuščiomis…

Šį sykį pasidalinsiu įspūdžiais apie jūrinio erelio fotografavimą.

Jūriniai ereliai Lietuvoje – retoka, bet sparčiai plintanti rūšis. Jei prieš kokį dešimtmetį kiekvienas erelių lizdas atrodė lyg stebuklas, dabar jau pradedame kalbėti apie jų žalą kitoms retoms rūšims. Na, kol kas jūrinis erelis, kaip ir dauguma plėšriųjų paukščių, dar Raudonojoje knygoje ir matyt ten liks ilgam.

Plėšrūnų žiemos fotografavimui pradėjau ruoštis dar rudenį. Išsirinkau vietą miške – plyną kirtavietę netoli kelio. Kelių metų patirtis rodo, kad labai atokios vietos nėra perspektyvios – čia ir paukščiai atsargesni, nes retai mato žmogų, ir privažiavimas žiemą dažnai tampa neįmanomas.

Pasistačiau slėptuvę. Kad ji būtų nepastebima, slėptuvė turi būti kuo žemesnė. Biržės pakraštyje, prie senos išvartos iškasiau apie 30 cm gylio duobę, virš jos įrengiau stogelį iš tvirto polietileno. Visa tai užkroviau čia pat gulinčiomis eglių šakomis. Slėptuvė tapo tokia pat, kaip ir dar kelios gretimos šakų krūvos. Net ir žmogus stovėdamas visai greta, vargu ar ką įtartų.  Viskas taip ir liko iki sniego ir rimtesnio šaltuko.  Tik prieš Kalėdas, kai gyvenimas miške tapo gerokai alkanesnis, susiieškojau mėsos atliekų ir pabandžiau paukščius jaukinti. Pirmieji krankliai pasirodė tik po geros savaitės. Kad ilgas laukimas slėptuvėje nebūtų toks nuobodus, per trejetą žingsnių nuo langelio įrengiau lesyklą kėkštams ir smulkesniems paukštukams: pakabinau lašinių, pabėriau kruopų, gilių.

Pastebėjęs, kad pora kranklių bei būrelis kėkštų kasdien sukiojasi apie slėptuvę, pirmą laisvadienį priguliau joje. Rašau „priguliau“, nes slėptuvė tiek žema, kad sėdėti aukščio neužtenka.

Ateidamas jau prašvitus, kranklius nubaidžiau, bet man jie nelabai ir terūpėjo – tikėjausi ko nors rimtesnio – vanago, lapės, gal kiaunės. Spaudė dešimties laipsnių šaltukas, bet pasiklojus kelis sluoksnius pūsto polietileno, šiltai prisirengus, storai užpustytoje slėptuvėje šalta nebuvo. Girioje jau prisnigta kokių 30 cm sniego,  slėptuvės „langelis“ jau susilygino su sniego paviršiumi, tad, jei paukščiai ir galėjo kažką įžiūrėti, tai turėjau atrodyti lyg po sniegu krebždanti pelytė. Langelį  kažkiek padidinau, o pats su aparatu atsitraukiau slėptuvės gilumon ir tapau dar sunkiau įžiūrimas.

Nubaidyti kėkštai sugrįžo vos man įsitaisius slėptuvėje. Į aparato spragsėjimą beveik nereagavo. Taip ir žaidžiau beveik valandą. Kai kėkštai ėmė pabosti ir ėmiau kuistis, kaip įsitaisyti patogiau, prieš slėptuvę šleptelėjo stambesnis paukštis.

Reikėjo geros minutės, kol atpažinau jūrinį erelį – tiesiog žiūrint per mažą skylutę neįvertinau atstumo – paukštis pasirodė gerokai mažesnis negu yra iš tikrųjų. Kol kas teko fotografavimą pamiršti ir visiškai sustingti. Erelis akylai dairėsi, po to keliais perskridimais priartėjo visai prie slėptuvės. Prie maisto neskubėjo, vaikštinėjo ir tyrė aplinką. Gal būt, buvo ir nealkanas – prisikirtęs iš vakaro, nes mėsa šiandien atrodė gerokai pamažėjusi.  Išlaukęs penketą minučių, spustelėjau pirmą kadrą. Paukštis nesureagavo, nors išliko labai budrus. Taip kas kelios minutės nuspaudžiau dar penketą kadrų ir erelis nuskrido, taip ir neparagavęs jauko. Fotografavau tik iš 10 metrų atstumo, bet erelio žvilgsnis taip ir nestabtelėjo ties slėptuvės langeliu – matomai jis tyrė kur kas tolimesnę aplinką, o aš buvau visai čia pat.

Stebėti aplinkos kitomis kryptimis negalėjau, tad erelio jau nemačiau, bet iš kėkštų elgesio buvo akivaizdu, kad jis niekur neišskrido, tupi visai čia pat.

Taip praslinko geros trys valandos. Erelis laikėsi netoliese, kartais perskrisdavo, prasklęsdavo žemai virš jauko, tupinėjo netolimuose medžiuose. Tik gerokai po pietų vėl nutūpė ant žemės. Situacija kartojosi. Paukštis tūpė visiškai arti ir arogantiškai ignoravo jauką. Vaikštinėjo, žvalgėsi. Ir vėl pakilo po penketo kadrų, nors į aparato garsą lyg ir nereagavo.

*         *          *

Sėkmės paakintas po dienos sugalvojau fotosesiją pakartoti. Kadangi gulėjusi mėsa su visais kaulais jau buvo nutempta vilkų, iš vakaro pas medžiotojus vėl iškaulinau atliekų – šerno vidurius. Deja… Buvo atodrėkis, sniegas gerokai aptirpęs. Slėptuvės duobėje kaupėsi vanduo. Šiaip ne taip nukreipiau jį į šoną. Nors atsiguliau dar prieš auštant, krankliai prisistatė tik po dviejų valandų. Pakranksėjo ir dingo. Erelis taip ir nepasirodė.