Apie gamtą #8

Apie gamtą #8
Gamtos knyga

Nežiūrint visų meteorologų ir klimato atšilimo tyrėjų prognozių, į Lietuvą po kelių metų pertraukos sugrįžo normali žiema. Nors tvoros nepleška, ežeruose ledas dar negaudžia, tiek sniego, tiek šaltuko pakako. Tiesa, ežeruose ledas storėja nenoriai: tik užšalę jie buvo apkloti storoku sniego sluoksniu. Tad dabar ledo storis gerokai svyruoja, ir dažniausiai siekia 20-25 cm. Mėnesiui baigiantis ledu užsitraukė ir daugelis upių. Ledo šarvai sukaustė Žeimeną, Kiauną. Miškuose žemė po samanom, balutės rimčiau neįšalo. Brendi po kokią užsnigtą miško pelkutę – šlumšt ir žiūrėk, batai jau pilni.

Gausus sniegas sunkia našta užgriuvo medžių šakas. Kai kurie medžiai neatlaiko –lūžta. Sausio pradžioje sniegolaužos buvo tiek užvertę smulkiuosius miško keliukus, kad be benzopjūklo geriau į mišką nevažiuoti.

Miško žvėrys ir paukščiai glaudžiasi arčiau sodybų. Tarpumiškių kaimeliuose, kur belikę kelios senutės, stirnos vidury dienos drąsiai ganosi soduose po pat gryčių langais. Įnirtingai kojomis pakapstę sniegą, miško ožkelės renka sušalusius obuolius, nukanda vieną kitą nulinkusią obels šakutę. Į čia pat kiauksinčius šunis nereaguoja, supranta, kad pririšti. Šie irgi apsiprato: amteli kelis kartus dėl bendros tvarkos ir nutyla.

Zylės, startos, žaliukės prie lesyklų renkasi vis didesniais būriais ir kasdien vis drąsėja. Kėkštai jau visai suįžūlėjo –atskrenda į gyvenvietes, įsibrauna į mažiesiems paukšteliams skirtas ir nuo stambiųjų paukščių bei katinų tinklu aptrauktas lesyklas. Besibūriuojantys smulkieji paukščiai dažnai privilioja ir paukštvanagius. Šie nebodami žmonių kaimynystės atsiima savo duoklę. Kartais pasitaiko ir išimčių: vienas kolega kasdien fotografuoja į lesyklą atskrendantį vakarinį suopį. Šie paukščiai paprastai žiemai išskrenda, bet šitas kažkodėl liko ir maitinasi zylėms skirtais lašiniais…

O svirbelių, kasmet atskrendančių pas mus žiemoti iš šiaurės, dar nematyti. Matyt, uogos kažkur užderėjo geriau negu Lietuvoj…

Smilginis strazdas vėl saugo savo obuoliais aplipusią obelį. Prisimenu jį nuo praeitos žiemos. Obelis po pat mano langais, ir kiekvieną sykį žvilgterėjęs per langą matydavau šį strazdą. Obelis – jo maisto sandėlys, kurio pakako iki pat pavasario. Keista, bet jis nereaguodavo, jei prie obuolių pripuldavo svirbelių būrys, pasivaišindavo genys. Tačiau šį turtą nuo savo gentainių gynę labai aršiai, vydamas juos toli už sodybos ribų…

Norint pasimėgauti žiemiška gamta, verta prisiminti slides. Kažkaip nepopuliarios jos paskutiniu metu: slidinėti važiuojama tik į kalnus, į slidžių trasas su keltuvais. Neesu modernus: namuose tebeguli plačios medinės Vologdos gamybos „Lesnyje“, darbe – Mukačevo gamybos, metalu kaustytais kantukais „Beskidai“. Užsidedu, ir sutrumpėja kelias per pelkes ir ežerus. Užsuku į tokias Girios vietas, kur vasarą kojos neįkeltum. Kartais šiaip, savo malonumui apsuku pusvalandžio ratuką ežeru… Juk žiema, pasidžiaukim jau nedažnomis sniego pramogomis.