Apie gamtą #7

Apie gamtą #7
Gamtos knyga

Pirmoji mėnesio pusė žiemos tikrai nepriminė. Nei sniego nei šalčio. Visgi gamta gyvena pagal daugiametį kalendorių. Žebenkštys, šermuonėliai, baltieji kiškiai jau pakeitė vasarinius kailinius į baltus žieminius. Tik ne visad aišku: tai slepiamoji spalva ar išdavikiška…. Bent jau iki gruodžio vidurio slepiamąja šios spalvos nepavadinsi. Lyg tai suprasdami, žvėreliai atsargūs. Baltieji kiškiai nė trumpam nepalieka tankių eglynėlių ar brūzgynų. Jau pasnigus kiškius, kaip ir kitus žvėrelius išduoda pėdsakai. Tiesa, iš jų baltąjį kiškį nuo pilkojo atskirs tik labai prityręs pėdsekys. Kitiems belieka žinoti vieną gudrybę. Baltieji kiškiai minta medžių žieve, smulkesnėmis šakutėmis, tad jų paliekamuose „rutuliukuose“ visad boluoja nesuvirškintos medienos gabaliukai. Pilkasis kiškis – laukų, krūmynų gyventojas – labiau linkęs pasiieškoti želmenų, jei nubalina obelaitę – tai tik pačią žievę, tad medienos jo ekskrementuose žymiai mažiau…

Daugumas kanopinių žvėrių kasmet keičia ragus. Dar lapkritį su ragais atsisveikino stirninai. Nauji, apaugę švelniais plaukeliais, pradės augti tik sausį. Iki Naujųjų ragus numeta ir didesnė dalis briedžių. Pirmiausia krenta stambieji ragai. Vienas lietuviško briedžio ragas gali sverti iki 7 kg. Rytų Sibiro briedžiai nešioja kur kas galingesnius ragus. Dviejų ragų masė gali siekti ir 50 kg. Jauni ar nusenę briedžiai ragus dar gali nešiotis ir visą sausį. Taurieji elniai savo iki 10 kg sveriančias karūnas meta tik kovo mėnesį.

Tęsiu lesyklas lankančių paukščių pristatymą. Lengviausia į lesyklas prisivilioti zylutes. Pakabinai lašinių gabalą (reik nerūkytų, nesūdytų) ir zylės jau prisistatė. Lietuvoje gyvena daug zylių rūšių, tačiau į kaimus, miestus užsuka, mūsų paslaugomis naudojasi tik didžioji, pilkoji ir mėlynoji zylės. Be lašinių, mėsos, taukų, jos mėgsta saulėgrąžas. Kruopas, duonos trupinius zylės lesa nenoriai, nebent tik sumaišytus su aliejumi. Lašiniai, taukai taip pat privilioja ir genius, meletas.

Panašiu maistu minta ir bukutis. Tai nedažnas, bet labai jaukus, mažai žmogaus bijantis paukštelis. Kaip ir žmonių, taip ir paukštelių charakteriai skirtingi, individualūs. Visgi daugumas bukučių tokie patiklūs, kad po ilgesnio lesinimo nesunku prisipratinti saulėgrąžas imti tiesiog iš delno. Šiuo metu lukštentomis saulėgrąžomis iš rankos maitinu net du bukučius. Jie sekioja mane po kiemą, tupia į ištiestą ranką, jei nekreipiu į juos dėmesio, supykę daro viražus prieš pat veidą.. Išpaiko tiek, kad, delne radę nelukštentas saulėgrąžas, tiesiog ima ir meta jas žemėn… Bukučiai linkę kaupti maisto atsargas. Jei saulėgrąžų gauna daugiau, čiumpa po kelias ir lekia slėpti. Greta tupinėjančios zylės akylai seka bukučių maršrutus ir dažnai ištuština jų sandėlius.

Dar viena paukščių grupė, mielai besinaudojanti lesyklomis – žvirbliai (naminiai ir karklažvirbliai), startos, žaliukės. Tai grūdlesiai paukščiai. Tai matyti vien pažvelgus į storus, trumpus jų snapus. Jie noriai lesa įvairius grūdus, trupinius. Visgi tinkamiausias lesalas – smulkios kvietinės ar miežinės kruopos. Kaip jau minėjau, šias kruopas maišant su šaltyje stingstančiu aliejumi, gausime ir kitiems paukšteliams tinkantį lesalą.