Apie gamtą #6

Apie gamtą #6
Gamtos knyga

Lapkritis – nykiausias mėnuo gamtos fotografui. Tiesiog katastrofiškai trūksta šviesos. O jei fotografuoji judantį gyvūną tankiame miške ir tikrai ne vidurdienį… Na su veidrodiniu dar kažką gali ištraukti, bet kompaktiniai fotoaparatai tokiomis sąlygomis jau kapituliuoja. Fizika paprasta – į mažytę muilinės matricą patenka tiek mažai šviesos, kad jokia technologija neapsaugo nuo triukšmų.

Visgi dėti fotoaparatų ant lentynos neverta. Ir lapkritį sėkmingai galima fotografuoti peizažus. Rūkai tvyro ir dieną, o pirmas sniegas ar šerkšnas irgi verti fotografo dėmesio. Bėda, kad fotogeniški gamtos reiškiniai trunka trumpai, tad norint ką nors pačiupti, reik turėti laiko ir sparčiai suktis.

Bet grįžkime prie fotomedžioklės. Prasideda lesyklų paukščių sezonas. Taigi ties vienu iš jų ir apsistosiu.

Kėkštas – vienas spalvingiausių Lietuvos paukščių, ne ką teatsiliekantis nuo tulžių, žalvarnių, meletų ar genių. Maloniausia, kad kėkštai labai dažni ir palyginti nebaikštūs paukščiai. Artėjant žiemai jie patys patraukia link pamiškių sodybų. Turint tokią sodybą ar savaitgaliais lankantis kaime, šiek tiek pašėrę, kėkštus galėsite fotografuoti net trumpu objektyvu. Žinoma, tik iš slėptuvės ar per ūkinio pastato plyšį ar langelį, nes atvirai einančio žmogaus kėkštai neprisileidžia.

Kėkštai visaėdžiai. Jiems tiks ir uogos, ir grūdai, ir duona ar lašinio gabalas. Fotografui palankiausia paukščius maitinti smulkiomis kruopomis. Jų paukščiai negali pačiupę nusinešti, lesykloje turi užtrukti gan ilgai. Lesyklą fotografavimui reik įrengti, kad aplinka būtų panaši į natūralią ( pvz. senas apkerpėjęs stuobrys, kurio įdubimuose suberiamas maistas). Krūmai, medžiai už lesyklos turėtų būti gan atokiai, kad nepakliūtų į ryškumo zoną, bet sudarytų išplaukusį foną.

Mano firminis masalas lesyklų paukščiams – vynvyčio uogos.

Jos tinka strazdams, svirbeliams, liepsnelėms, meletoms, geniams ir , žinoma, kėkštams. Vynvyčiai patogūs tuo, kad dera kasmet ir gausiai, uogos išsilaiko iki pavasario. Šis augalas paprastai auga ant mūrinių namų sienų, kur baikštesni paukščiai vengia užsukti, tad žiemą užtenka nuo sienos nuskynus saują uogų nunešti į nuošaliau įrengtą lesyklą, ir paukščiai jas tikrai suras.

Greta vynvyčio paminėsiu dar vieną Lietuvoje įsitvirtinusį svetimšalį augalą su per žiemą išsilaikančiom uogom. Tai dygliuotasis šaltalankis. Jo uogos irgi mėgstamos strazdų, kėkštų. Skirtingai nuo vynvyčio, šaltalankis puikiai tinka ir žmonių maistui, pirmiausia uogienėms. Šaltalankio aliejus nuo seno vartojamas nudegimams gydyti.

Lapkričio lietūs pripildė pelkes vandens. Braidant po miškus vėl tenka autis guminius batus. Spanguolynuose uogos dažnai apsemtos… Palaipsniui pildosi ir per vasaros sausras nusekę ežerai. Pratakūs, (turintys intakų) ežerai mažiau ir nukentėjo. Tuo tarpu takoskyriniai ir aklinieji ežerėliai, girdomi tik tiesioginiu kritulių vandeniu, atrodo ne ką geriau negu vasarą.