Apie gamtą #3

Apie gamtą #3
Gamtos knyga

Mėnesio fotomedžioklės objektas – pelkių paukščiai: tilvikai, tikučiai, perkūno oželiai ir kt. Jaunikliai jau paaugę, puikiai skraido, tad paukščiai klajoja ieškodami turtingesnių maitinimosi vietų. Čia labai tiktų posakis „laisvas, kaip paukštis“. Jų nevaržo namai, gimtas raistas ar valstybių sienos. Paukščiai skrenda ten, kur saugu ir gausu maisto. Pasistačius slėptuvę, ar tiesiog prigulus žolėje greta seklios smėlėtos ar dumblingos, bet žole neužžėlusios pakrantės, galima tikėtis nufotografuoti pempes, kirus, žuvėdras, baltąsias ir geltonąsias kieles, tilvikus, pilkuosius ir baltuosius garnius, įvairias antis, gaidukus, kuolingas, juodąjį gandrą ar net jūrinį erelį. Fotomedžioklei tinka senkantys tvenkiniai, baigiančios džiūti didelės kūdros, seklios smėlingos didžiųjų upių pakrantės.

Šių metų vasara lyg ir nebuvo ypač sausa. Upės, didesni pratakūs turintys didelius baseinus ežerai neatrodo labai nusekę. Tačiau mažuose uždaruose Labanoro girios ežerėliuose vandens lygis nukritęs tiesiog katastrofiškai. Besniegės žiemos, padidėjęs garinimas dėl rodos nežymaus visuotinio atšilimo, šiems ežerėliams smogė greitai ir skaudžiai. Kritimas tęsiasi keletą metų ir šiemet daugelyje ežerų jau trūksta viso pusmetrio vandens. Seklesnėse vietose vanduo atsitraukė nuo kranto per 3-5 metrus. Pagal paprasčiausią aritmetiką mažiukas 2 ha ežerėlis neteko apie dešimt tūkstančių tonų vandens…. Didesnių ir nuostoliai didesni. O kur dar pelkėse kaupto vandens netektys.

Klajoju po Salaičio pelkę. Vietoj tyvuliavusių akivarų – lyg gaisravietės juodoja durpės. Vandens čia nėra. Dugno irgi. Tačiau buvusių akivarų pakraščius saugojusios liūnsargės jau nebegąsdina keliautojo. Juodas durpių paviršius dengiasi iš džiūstančių dumblių besiformuojančiu mėnulio popieriumi. Stingstančiame popieriuje akivaro dugne greta gervės pėdsakų įspaudžiu ir savo pėdas. Džiūstanti durpė sutirštėjo ir pelkė tapo kiaurai praeinama, nors žengti per saidrų duobes, retkarčiais atsirūgstančias metano dujomis, dar nejauku.

Rugpjūtis, rugsėjis rytais ežerus, pievas papuošia rūkais. Peizažo mėgėjams tai tikra gamtos dovana. Telieka nepatingėti atsikelti prieš saulėtekį. Bet rugpjūtį tai jau neypatingai anksti. Rudenėjant gausėja ir voratinklių. Jie ypač gražūs ankstyvą rytą tekant saulei. Gerokai fotogeniškesni mažieji, nes nuotraukoje geriau matyti rasos lašai. Fotografuojant didžiuosius belieka tenkintis bendru vaizdu. Verta lyg fotostudijoje už voratinklio pakabinti žalios medžiagos foną. Patikėkite, rezultatai nenuvils.

Rugpjūtį lizdus palieka paskutiniai paukščių jaunikliai. Žalvarniukai, kurių tėvai vietoj uokso pasirinko gelžbetoninį namą, sparnus spėjo išbandyti dar liepos pabaigoj.

Daugelis smulkių paukštelių (kregždės, medšarkės) išvedė jau paskutinę: antrą, trečią ar net ketvirtą jauniklių vadą. Lizdą pagaliau palieka ir vienintelis erelio rėksnio ar jūrinio erelio jauniklis. Net ir išmokęs skraidyti jis dar ilgai bus maitinamas tėvų, nes medžiotojo duona reikalauja pakankamai įgūdžių, kurių per kelias dienas neįgysi…

Miškuose pilna uogų. Mėlynės, vaivorai, avietės, bruknės šiemet tikrai neleis grįžti iš miško tuščiais krepšiais. Nuo rugsėjo pirmo šeštadienio galima bus rinkti ir spanguoles. Jų derlius šįmet irgi rekordinis, o ir uogavimas sausuose raistuose nevargins. Ten, kur prieš keletą metų braidėm po vandenį iki aulinių batų viršaus, šiemet galima pasivoliuoti ant sausų samanėlių…