Apie gamtą #12

Apie gamtą #12
Gamtos knyga

Gausiai žydi šermukšniai. Senų žmonių teigimu tai pranašauja lietingą rudenį. Aš pranašaučiau kitaip: gausius strazdų ir svirbelių būrius.

O mėlynės šiemet žydėjo gan kukliai. Šalnų nebuvo, rodos, nieks nepakenkė, bet gero uogų derliaus, matyt, nesulauksime.

Gegužis, birželis gamtos fotografui pats įdomiausias, produktyviausias, kartu ir atsakingiausias metų laikas. Miškai, laukai knibžda nauja gyvybe. Atsivedė jauniklius briedės, stirnos, elnės, lapės, mangutės. Lizduose, žolėse čypsi begalė paukščių jauniklių. Fotografuoti tikrai yra ką, tačiau šiuo metu ypač svarbu nepakenkti mažiems ir dar žiopliems sutvėrimams. Nuotrauka neverta gyvūnų žūties, tad visad reik gerai apgalvoti planuojamą fotosesiją ir dingti, jei pasirodo, kad susidūrėme su gyvūnu atsargesniu nei įprasta. Paukščiai, žvėrys, net ropliai, kaip ir žmonės, turi savo charakterius ir dažnai neįsitelpa į standartinio elgesio stereotipus. Daugybė gyvūnų, ypač šalia miestų, pasidarė labai patiklūs. Bežiūrėdamas kitų fotografų darbus, skaitydamas komentarus, klausydamas pasakojimų aptinku nemažai atrodo neįtikėtinų gyvūnų patiklumo pavyzdžių. Per kelis žingsnius prisileidžia lapės prie Trijų kryžių kalno, briedžiai prie Klaipėdos, šernai Nidoje. Kažkas fotografuoja drąsų barsuką, kiti – retuosius vandens paukščius miestų tvenkiniuose. Kažkam kiemą vietoj šuns saugo agresyvi čia pat perinti gervė, kažkas maitina laukines lapes vynuogėmis iš rankos. Aš pats taip maitinu bukučius ir zylutes, prisėdu pasišnekėti šalia metrinio žalčio, įsikūrusio kieme. Iš kur visa tai? Sakyčiau, tiesiog pasikeitė žmonių gyvenimo lygis, tuo pačiu ir mąstysena. Pokario metais, o gal ir ne taip seniai, prieš kokių 30 metų žmogus grobiu, medžioklės objektu laikė visa, kas valgoma, kas tinka apykaklei ar bent jau plunksnoms pagalvei. Dabar dažnas pilietis net obuolį mieliau perka Maximoje negu pakelia nuo žemės savo sode. Ką ten bešnekėti apie medžioklę, kailio lupimą, žvėrienos dorojimą. Gyvūnai greitai reaguoja į tokius pokyčius.

Dešimtąjį, o gal ir dvidešimtąjį kartą priminsiu kaip elgtis su iš lizdo „ iškritusiais“ paukšteliais. Daugelio paukščių jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Tai visai natūralu. Gamta rūpinasi savo vaikų saugumu. Paukšteliai išsisklaido tam, kad plėšrūnui aptikus lizdą nežūtų visi iš karto. Landžiodami po žolynus jie įgauna ir pirmuosius savarankiško maitinimosi įgūdžius, nors tėvai dar kurį laiką juos tebemaitina. Tikrai nereikia surasto tokio mažylio nešti namo, sukti galvą koks tai paukštis ir kuo jį maitinti. Jo mama puikiai žino kokiai rūšiai priklauso ir kuo minta jos mažylis. Padėti reik tik jei jauniklis strikinėja kieme, kur pilna kačių ar gatvės viduryje. Paprastai pakanka paukščiuką patupdyti ant šakos arba nunešti keliolika metrų į vešlesnę žolę. Tėvai jį tikrai suras. Atskiras atvejis –čiurliai. Šie juodas didokas kregždes primenantys paukščiai negali pakilti nuo žemės. Jie maitinasi, miega ore. Tik perėjimo metu įsitaiso ant mūro atbrailos ar varnėnams skirtame inkile. Užaugę jaunikliai tiesiog krenta žemyn ir išskleidžia sparnus tam, kad artimiausius metus jau nebenusileistų… Vėjo gūsio nublokštą ar atsitrenkusį į laidus čiurlį pakanka išmesti į orą ir iš bejėgio, nepaskrendančio paukščio jis tampa puikiu skrajūnu.