Apie gamtą #10

Apie gamtą #10
Gamtos knyga

Mėnesio pradžia priminė gilią žiemą. Labanoro girioje dar slūgsojo pusės metro sniego sluoksnis. Geros permainos atėjo tik pažeidžiamiausiems žvėreliams – stirnoms. Sniegas po stipraus atodrėkio sušalo ir žvėreliai jau galėjo vaikščioti jo paviršiumi neklimpdami ir į sniego plutą nežeisdami kojų.

Vis tik Baltasis badas tęsėsi. Atsirado kritusių žvėrių ir tai palengvino plėšrūnų gyvenimą. Tačiau ir prie maitos rikiuojasi sava eilutė. Kelias dienas prie kritusios stirnos laikėsi vištvanagis, sugebėdamas maistą apsaugoti nuo kranklių. Šiam trumpam nuskridus sugužėdavo krankliai, iš kažkur atsirado ir paprastasis suopis, turėjęs žiemoti toli šiltuose kraštuose. Visų jų puotą nutraukė vieną naktį užsukusi alkanų vilkų gauja, kuri stirnos likučius paprasčiausiai pasičiupo ir nusinešė į saugesnę vietą, o ten sutriuškino iki paskutinio kaulelio.

Palei Švenčionių – Molėtų plentą panašų grobį dorojo ir pora jūrinių erelių. Dirbo draugiškai, nebodami pravažiuojančių mašinų. Akivaizdu, kad tai pora, kažkur gretimais besiruošianti sukti lizdą.

Pelės žiemoja po stora sniego antklode. Šiltai, sočiai ir saugiai. Dažnai žiemą net peliukų susilaukia. Pelėdos tuo metu krenta iš bado, neįveikusios sniego tvirtovės pusmetrinės sienos. Bebraidydamas po sniegą užėjau pelės pėdsakus. Juos benarpliojant paaiškėjo štai tokia istorija: Pabodo pelei žolių sėklytes kramsnoti, sugalvojo į pavasarį žvilgterėti. Kažkokiu būdu sugebėjo prasigraužti sukietėjusį sniego sluoksnį ir išlindo bekraščio sniego lauko vidury. Palakstė, saulute pasidžiaugė, o kai norėjo sugrįžti į savo sniego rūmus, nerado urvelio – vėjas jau buvo užpustęs. Puolė pelė graužtis šen ir ten, betgi sniegas pusmetrinis, tvirtas, žmogų paviršiuje laikantis. Taip ir sušalo nabagė nesugebėjusi grįžti į saugius namus.

Kovo 10-toji – Keturiasdešimties paukščių sugrįžimo diena. Nepamatė Rytų Lietuva tų paukščių… Veikiau pildėsi senų žmonių pastebėjimas: “Kiek sniego randa šie paukščiai – tiek dar atneša“. Visgi R. Nalivaika kovo 12 dieną prie Švenčionių jau surado būrelį varnėnų.

Tikras pavasaris plūstelėjo tik kovo 19-tą. Temperatūra kilo iki plius dešimt. Tuoj pasigirdo vyturių čirenimas, kažkas matė pempes, raistuose nuaidėjo gervių trimitai. Iš saulėkaitoje stovinčių avilių dar nedrąsiai išlindo viena kita nekantriausia bitė, miškuose pasigirdo genių, meletų tarškėjimas. Šių paukščių muzikos instrumentas – sausa rezonuojanti šaka. Jos pagalba geniai ir skelbia apie užimtą teritoriją, ieško nuotakų. Visgi pagrindinis mėnesio akcentas – prasidėjusios tetervinų tuoktuvės. Prasidėjo jos gan vėlai, paukščiai nešvaistė jėgų veltui ir kantriai laukė atšilimo, tad tetervinai šiemet turėtų kovoti kaip reta įnirtingai.

Kovo 22-28 sugrįžo svetur žiemoję suopiai, kirai, raudonkojai tulikai, perkūno oželiai, pilkieji garniai. Gandrai, atplasnojo punktualiai, per gandrines (kovo 25), po sparnu parsinešdami baltąją kielę, kad likusius ledus išspardytų. Pirmieji pavasario žiedai, neretai mus pradžiuginantys vasarį, kartais netgi sausį, priklauso nuodingajam žalčialunkiui. Šiemet jis pirmaisiais žiedais pasipuošė tik kovo paskutinėmis dienomis. Augalas kiek gražus tiek ir nuodingas – kenkia bet koks kontaktas: sukelia odos, gleivinių uždegimus, įkvėptos žiedadulkės kenkia kvėpavimo takams. Apie valgymą neverta net galvoti – 10 uogų mirtina dozė… Tad šiuo gamtos stebuklu geriau grožėtis iš tolo.