Apie gamtą #1

Apie gamtą #1
Gamtos knyga

Trumpos ir šviesios birželio naktys. Miško gyventojams jos gerokai per trumpos, kad pasisotintų patys ir pamaitintų jau ūgtelėjusius jauniklius. Vos saulei pakrypus vakarop, pailgėjus šešėliams, į miško pievutes, palaukes patraukia stirnos. Jos jau spėjo žieminį pilką kailį pakeisti trumpesnio plauko rausvu vasariniu apdaru. Mėnesio pabaigoj gimsta stirnų mažyliai. Mama juos išvedžioja skirtingomis kryptimis, atokiau viens nuo kito, kad kilus pavojui bent vienas turėtų galimybę išlikti. Mažyliai paprastai tūno aukštoje žolėje ir kantriai laukia retkarčiais juos aplankančios motinos. Žmogų ar plėšrūną paprastai prisileidžia visiškai arti, vis tikėdamiesi likti nepastebėti. Tik supratę, kad slėptis jau beprasmiška, šoka iš vietos ir lyg kulka neria į tankmę.

Ankstyvą pavakarę į medžioklę patraukia ir lapė. Urve visas pulkas ūgtelėjusių jauniklių. Tėvams tik spėk suktis. Jei medžioklė ne tokia sėkminga, lapės su trumpom pertraukom medžioja ir dieną. Pavasarinės fotosesijos prie lapiukų labai pamėgtos gamtos fotografų, nes gamtoj tikrai sunku surasti kitus tokius mielus ir žaismingus sutvėrimus. Lapiukų fotografavimas paprastai prasideda apie gegužės 15 ir tęsiasi iki birželio vidurio ar kiek ilgiau. Saulei artėjant prie horizonto, iš guolio ritasi ir meška.
– Ką? Čia Lietuvoj? – suklus nevienas.

Taip, Lietuvoj. Eilinį kartą į Labanoro girią užklydusi meškutė gąsdina uogautojus, medžiotojus, ūkininkus. Na, jos pačios dar nieks nematė, bet senesnių ir šviežesnių pėdsakų įminta ties Švenčionėliais, Pavovere. Greitai šiai lepečkojei buvo priskirta ir veršelio, kelių avių nugvelbimas, nors šiuo atveju net meškos pėdsakai nebuvo rasti.

Kaimyninėse šalyse meškos gyvena, apsilankymai Lietuvoj – įprastas reikalas. Belieka tikėtis, kad apsigyvens ir pas mus. Tam yra visos prielaidos. Tarpumiškių kaimeliai sunykę, miškų plotai išaugę. Tuo metu, kai Lietuvoj buvo sumedžiota paskutinė meška, miškai užėmė trečdalį šalies teritorijos ir sparčiai mažėjo. Dabar šalies miškingumas vėl pasiekė trečdalį ploto ir sparčiai auga nedirbamų laukų sąskaita.

Darbymetis ir paukščiams. Lizduose cypia, čirškia jaunikliai. Gandrai, eilinį kartą susirūpinę, kaip išmaitinti gausią šeimyną, išmetė iš lizdo labiausiai paliegusį jauniklį. Erelis rėksnys, ankstyvą rytą užtikęs ant plento mašinos numuštą kiškį, nesidrovi nutūpti vidury kelio ir gina savo ereliškas teises į grobį, o automobiliai pagarbiai apvažiuoja…

Koks gi birželis be žiedų. Pievose geltonuoja vėdrynai, rausva jūra tyvuliuoja šilkažiedės gaisrenos, mėlynuoja varpeliai. Šie metai ypač palankūs lietuviškiems orchidėjų giminaičiams. Tai reti ir įdomūs augalai. Daugelio jų sėklos 4-6 ar net daugiau metų vystosi po žeme, maitinamos grybų, ir tik vėliau žemės paviršiuje pasirodo puošni gėlė. Užklupus nepalankiems laikams, augalas vėl keletui metų gali dingti nuo žemės paviršiaus. Šiemet pelkutėse kaip niekad gausu gegūnių, gegužraibių, blandžių, širdinių dviguonių, nariuotųjų ilgalūpių ir kitų retenybių.

Drėgnas birželis palankus ir kitiems Raudonosios knygos augalams. Gausiai šiemet žydi šiliniai gvazdikai, palemonai, ežerinės lobelijos.

Kaip ir kasmet, apie birželio dešimtą prisirpo pirmosios žemuogės. Apie Jonines nuo žemuogių jau raudonavo visi dirvonai. Liepos pradžioje daugiau prinokusių žemuogių galima tikėtis miškuose, pavėsy, aukštesnėje žolėje.

Apie 25 birželio jau galima buvo paskanauti ir pirmųjų mėlynių. Kol kas tai tik pavienės uogos, tačiau mėlynių derlius šiemet mūsų neturėtų nuvilti. Uogienojai žydėjo gan gausiai, šalnų kaip ir nebuvo.

Grybų dar teks palaukti. Kol kas didesniu derliumi gali pasidžiaugti tik dzūkai. Rytų Aukštaitijoj rimto grybavimo dar nėra. Vienas kitas raudonikis, paberžis, netyčia po palaukės liepa galvą iškišęs baravykas – toks tas birželio grybų derlius.